kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Istorija

Istorija > LDK bajorų Respublikos įtvirtinimas. Reformacija
Ar žinai?

LDK ūkis ir visuomenė XVI a. Valakų reforma

Po krikšto (1387 m.) Lietuva įžengė į naują savo istorijos tarpsnį, kurį istorikai linkę vadinti europėjimo epocha. Tuo metu vyko reikšmingi ir ilgalaikiai LDK visuomenės pokyčiai, dėl kurių Lietuvos visuomenės santvarka pamažu darėsi panaši į kitų katalikiškų Europos šalių. Svarbiausiais tokiais pokyčiais laikytini luominės visuomenės klostymasis ir valstiečių įbaudžiavinimas.
Šiuos pokyčius XVI a. iš esmės baigė ir įtvirtino Lietuvos statutai ir Valakų reforma.
Baudžiava – tai žemvaldžio teisė naudotis valstiečio darbu, turtu ir asmeniu. Nors baudžiavos užuomazgų būta dar XIII-XIV a. Lietuvoje, tačiau paprastai valstiečių įbaudžiavinimo proceso pradžia laikoma Vytauto Didžiojo bajorams pradėti dalyti veldamai, t.y. valstiečiai laukininkai, kuriuos jau administravo ir teisė bajorai, o ne valdovas. Vytauto laikais tokie valstiečiai prievoles vis dar atlikinėjo didžiajam kunigaikščiui, tačiau LDK valdovas Kazimieras 1447 m. veldamų prievoles jau perleido bajorams; veldamai kartu prarado ir žemės nuosavybę. XVI a. pirmoje pusėje jau apie 2/3 valstiečių ir jų žemių buvo atitekę bajorams.
Didžiuliu postūmiu Lietuvos istorijoje tapo Valakų reforma, kurią, siekiant padidinti didžiojo kunigaikščio pajamas bei įdiegti pažangesnę žemėnaudos sistemą (taisyklingą trilaukį), buvo pradėta vykdyti XVI a. viduryje. LDK valdovas Žygimantas Augustas čia pasinaudojo savo motinos kunigaikštienės Bonos Sforcos patirtimi. Buvo išmatuota visa dvarų ir kaimų žemė, ji buvo suskirstyta valakais (apie 21 ha). Valstiečiai galėjo imti žemės tiek, kiek pajėgė atlikti prievolių (tai pirmiausiai priklausė nuo turimo kinkomųjų gyvulių skaičiaus). Jų prievolės priklausė nuo valdomos žemės ploto. Valstiečių žemės buvo padalytos į tris masyvus. Kiekviename masyve buvo vykdoma vienoda sėjomaina. Valstiečio ūkis gaudavo tris žemės rėžius iš kiekvieno masyvo.
Įvykdžius Valakų reformą didžiojo kunigaikščio pajamos iš dvarų išaugo daugiau nei trigubai. Įžvelgę reformos efektą, ją savo žemėse pradėjo vykdyti ir ponai. Valakų reforma galutinai sueuropino Lietuvos žemėtvarką, žemėnaudą ir žemdirbystę. Kita vertus, galutinai buvo įtvirtinta ir baudžiava, nes žemės nuosavybės teisę prarado ir buvo įbaudžiavinti taip pat ir didžiojo kunigaikščio valstiečiai.
XVI a. sparčiai augo Vakarų Europos ūkis ir vartojimas. Tai skatino žaliavų ir žemės ūkio produktų eksportą iš kitų Europos regionų. Lietuva eksportavo linus, kanapes, medieną, grūdus. LDK neturėjo prekybai su Vakarų Europa būtinų uostų, todėl tiek prekyba užsiimantys bajorai, tiek Lietuvos pirkliai patirdavo nuostolių, nes tarpininkų pajamos tekdavo Dancigo, Rygos ir Karaliaučiaus pirkliams. Lietuvoje jau buvo susiklostęs tankus miestelių su turgumis tinklas, skatinami tolimosios prekybos augo Vilnius, Kaunas, Mogiliovas, tačiau naujų didelių miestų neatsirado, pirkliai susidurdavo su stipria bajorų konkurencija, todėl didelių kapitalų nesukaupė ir reikšmingu, politiškai įtakingu visuomenės sluoksniu netapo.
Iš dalies išaugęs eksportas, o iš dalies padidėjusi paklausa vidaus rinkoje skatino bajoriją daugiau auginti ir parduoti grūdų. Buvo steigiami palivarkai, t.y. bajorų ar didžiojo kunigaikščio dvarai, paremti priverstiniu valstiečių darbu − visiškai skirtingai nei tuometinėje Vakarų Europoje, Lietuvoje lažas tapo vyraujančia valstiečių prievole, lažo dienų skaičius vis augo (XVII a. pradžioje pasiekė net 5-6 dienas per savaitę).
Nerijus Babinskas
Valstiečių padėtis, baudžiava.Jurginis apie asmeninę valstiečių priklausomybę nuo bajorų.Valakų reforma.Gudavičius apie Valakų reformos pasekmes.Šiaurės Palenkės valdų planas su valakiniu kaimu 1561.Skuodo dvaro Plaušinių kaimo planas 1786.Gatvinis kaimas Rimašiuose.Gatvinis kaimas Gervėčiuose.Miestai, prekyba.Jurginis apie žemės ūkio produktų paklausos išaugimą ir palivarkų steigimą.Laumenskaitė apie prekybos poveikį LDK visuomenės raidai XVI amžiuje.Valstiečiai ir bajorai. Vilniaus plano fragmentas iš Brauno atlaso, 1581.Vandens malunas XVI a. vidurys. Šiaurės Palenkės valdų plano fragmentas.Lietuvos socialinis kraštovaizdis XVI a.

Ar žinote, kad...

Per reformą sudarytuose inventoriuose užrašyti ne tik valstiečių vardai, bet ir pavardės, sužinotos iš pačių valstiečių. Pavardės padarytos daugiausia iš tėvavardžių ir pravardžių; nemažai ir iš pagoniškų vardų. Inventoriai buvo rašomi ne lietuvių, o lenkų ar rusų kalbomis, tad raštininkai, kad jų viršininkams, nemokantiems lietuviškai, būtų aišku, kur vardas ir kur tėvavardis, lietuviškas priesagas keitė slaviškomis. Šitaip Jonaitis virsdavo Jonavičiumi, o Petraitis ar Petrėnas − Petrausku arba Petravičiumi. Vienaip ar kitaip užrašyti tėvavardžiai dar nebuvo pavardės; dvarų valdytojams rūpėjo, kad valstiečiai turėtų pastovias pavardes. Jų aptinkama jau XV a. Lietuvos Metrikos užrašymų knygose. Kada didysis kunigaikštis atiduodavo bajorui valstietį, įrašant į knygas, nebuvo pasitenkinama vien tuo, kaip valstietis pats save vadino. Būdavo paklausiama kaimynų, kas jis toks, o šie pasakydavo: Juodsnukis, Plikis, Smirdžius, Didžiagalvis, Plačiakis, Žvairys, Šlubis, Kairys (kairiarankis), Rudis (rudais plaukais), Kupris, Varvanosis, Kratagalvis. Ir kaip kaimynai vienas kito nėra vadinę: žuvų, medžių, paukščių, gyvulių vardais ir pagal fizinius trūkumus, būdo savybes, verslą ar sugebėjimus.

Pagal
Juozas Jurginis,
Lietuvos valstiečių istorija: nuo seniausių laikų iki baudžiavos panaikinimo, Vilnius: Mokslas, 1978, p. 81.